Niekad nepasakojau, kaip atsiradau savo šeimininkų namuose, tačiau manau, kad atėjo metas išduoti šią paslaptį. Aš ja visai nesididžiuoju, todėl du kartus nekartosiu – klausykitės atidžiai!

Manęs neatnešė gandras ir nerado kopūstuose. Banali istorija galėjo baigtis ten pat, kur ir prasidėjo – šaltame kambarėlyje išdužusiais langais (arba netoliese tyvuoliuojančiame ežeriuke). Tačiau man pasisekė.

Mažą katinėlį įkišo į krepšį ir paliko prie daugiabučio durų. Daugeliui ši dovanėlė nepasirodė patraukli. Pamenu, tiek pakuotė, tiek jos turinys kažkodėl vertė žmones sukti akis į šoną. Dabar suprantu, kad pintinėje geriau dovanoti vaisius, pyragus arba sūrį, tačiau tada nuoširdžiai stebėjausi tų dvikojų šaltumu.

Minutės virto valandomis, o valandos – dienomis. Už kančias ir laukimą buvo atlyginta su kaupu tiek man, tiek mano dabartiniams šeimininkams. Neabejoju, kad tai – Fortūnos darbas. Ji šypsosi tiems, kurie moka laukti!..

Savo gyvenimo istorija ir dovanos idėja dalinasi katinas Vijurkas Mau